Ambulatorijoje šiuo metu dar dirba gydytoja odontologė Stanislava Jonutienė,  slaugytojos Danguolė Žolondauskienė ir Adolfina Šliaustienė, valytoja Laima Butikienė ir vairuotojas – darbininkas Juozas Mitkevičius. Yra atliekamos įvairios procedūros, laboratoriniai tyrimai, vykdomos profilaktinio sveikatos tikrinimo programos, esant reikalui, ligoniai lankomi namuose, suteikiama neatidėliotina medicinos pagalba.

 

Prisimenant Tverų ambulatorijos istoriją nuo pokario laikų iki šių dienų, tveriškių atmintyje ryškiausiai įsirašiusios dvi pavardės – akušerės Janinos Galminienės ir šviesios atminties gydytojo Antano Vaizgirdo.

 

Akušerė Janina Galminienė Tveruose išdirbo 46 metus. Į Tverus ji atvyko 1947 metais, tuo metu ambulatorija buvo įsikūrusi privačiame name, joje dirbo rusų tautybės gydytoja Ivanova. Dirbti nebuvo lengva. Apylinkė didelė, gimdė tuo metu moterys namuose, gimdymų būdavo per metus 50 – 60. Tekdavo į tolimiausius kaimus važiuoti pasikinkius arkliuką ir lietui lyjant, ir pūgai siaučiant. Sekti, kaip vaikučiai auga, juos skiepyti, lankyti susirgusius.Iki 1976 metų pastovaus gydytojo terapeuto Tveruose nebuvo, todėl teko ne tik procedūras atlikinėti, bet ir ligą nustatyti, gydymą skirti ne tik nėščioms, bet ir visiems besikreipiantiems.

1952 metais ambulatorija persikėlė į buvusios klebonijos patalpas.

Tais pačiais metais buvusios klebonijos patalpose buvo atidarytas gimdymo skyrius, kuriame buvo 4 lovos. Be akušerės jame dirbo dar dvi moterys, kurios rūpinosi tvarka ir gamino gimdyvėms maistą. Tuo metu iš Rietavo atvažiuodavo gydytoja Ona Grikštaitė – Mikutienė. Gimdymo skyrius Tveruose veikė nepilnus metus.

 

1957 metais ambulatorija buvo performuota į felčerinį – akušerinį punktą.

Nuo 1960 metų Janina Galminienė buvo paskirta Tverų felčerinio – akušerinio punkto vedėja. 1968 metais punktas vėl tapo ambulatorija, kurios vedėja liko J. Galminienė. Šiose pareigose ji išdirbo iki 1976 metų. Atsidavimu darbui, meile žmonėms, asmeninėmis savybėmis ji pelnė visų žmonių pagarbą, meilę ir pasitikėjimą. Ji buvo visų guodėja, patarėja įvairiais gyvenimo klausimais. Ištikus nelaimei ji būdavo šalia bet kuriuo paros metu, neskaičiuodama nei darbo, nei poilsio valandų. Ji sutikdavo į gyvenimą ateinantį ir išlydėdavo išeinantį. Mielai dalijosi profesinėmis paslaptimis ir gyvenimiška patirtimi su vėliau atėjusiomis dirbti jaunomis kolegėmis, ramindama ir padrąsindama sunkiomis gyvenimo minutėmis.

 

1976 metais Tverų ambulatorijoje pradėjo dirbti jaunas gydytojas Antanas Vaizgirdas. Jis ėmė vadovauti ambulatorijai. Gydytojas nebuvo išdidus, mokėjo ir norėjo bendrauti su žmonėmis, buvo visiškai atsidavęs savo profesijai ir labai greitai pelnė pripažinimą ir autoritetą, nors kilęs iš Aukštaitijos, tapo savas žemaitiškame miestelyje.

 

1986 metais ambulatorija persikėlė į naujai pastatytą tipinę ambulatoriją, aprūpintą  nauja įranga. Atskirai nuo suaugusiųjų buvo įrengta vaikų konsultacija, veikė fizioterapinis kabinetas, laboratorija.

 

2000 metais gydytojo Antano Vaizgirdo iniciatyva ambulatorija atsiskyrė nuo Plungės PSPC ir tapo Viešoji Įstaiga Tverų ambulatorija. Prie įstaigos buvo prisirašę 2300 asmenų, veikė 2 med. punktai – Skaborų ir Medingėnų, kuriuose pastoviai dirbo slaugytojos – punktų vedėjos Ona Mažutienė ir Aldona Laurinavičienė. Ambulatorijoje iš viso dirbo 13 žmonių – be gydytojo ir punktų vedėjų dar buvo finansininkė Danguolė Bružinskienė, gydytoja odontologė Stanislava Jonutienė, gydytojos odontologės padėjėja Danguolė Žolondauskienė, akušerė Ona Varkalienė, vaikų slaugytoja Regina Čiutienė, BP slaugytoja Adolfina Šliaustienė,  valytojos Danutė Rekašienė ir Laima Butikienė, vairuotojas Petras Rekašius  ir darbininkas Juozas Mitkevičius.

 

2005 m. liepos 26 d. rytas atnešė žinią, kuria nebuvo įmanoma patikėti. Mirė daktaras. Ankstų rytą, besiruošdamas į darbą. Pačiame jėgų žydėjime, dar vakare planavęs ateitį, juokavęs su draugais. Liko nebaigti darbai, neišpildytos svajonės. Šitam įvykiui miestelyje neliko abejingų, žmonės verkė ir nesigėdijo ašarų. Per tuo 29 metus nebuvo žmogaus, kuriam daktaras nebūtų padėjęs ligoje ar kitoje nelaimėje. Nebuvo atvejo, kad neitų pakviestas pas ligonį, nežiūrėjo paros meto ar blogo oro. Jį būdavo galima pasikviesti savaitgaliais  ir atostogų metu. Eilę metų jis dirbo  be atostogų, nes buvo vienas gydytojas įstaigoje, o kur dar nesibaigiantys reikalai, įstaigos ir visuomeniniai. Buvo aktyvus  Rietavo savivaldybės ir Tverų bendruomenės narys. Domėjosi Tverų istorijos , gamtos ir kultūros paveldu, didžiavosi šios žemaičių vietovės garbinga praeitimi, telkė žmones Tverų praeities reliktų ieškojimui ir saugojimui. Jo iniciatyva 1989 m.  atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Daktaras iniciavo ir paminklo žemaičių kunigaikščiui Vykintui pastatymą. Daug darbų nuveikta, dar daugiau planuota... Jis buvo reiklus ne tik sau, bet ir kolektyvui. Ligonio interesai visada turėjo būti aukščiau asmeninių, aplaidumo darbe neatleisdavo. Neskirstė žmonių nei pagal turtą, nei pagal visuomeninę padėtį, jam visi buvo lygūs. Kiekvienam lygiai jis dalino savo laiką, žinias, gerumą. Gal per daug dalino...