Vykintas
- vienas iškiliausių Žemaitijos kunigaikščių. (
- 1251). Mindaugo ir jo politikos
priešininkas, Voluinės Danieliaus sąjungininkas.
Petro Dusburgiečio kronikoje vadinamas lietuvių karaliumi. Jis paminimas pačiame
pirmajame mums žinomame rašytiniame šaltinyje, kuriame kalbama ne tik apie
Lietuvos, bet ir apie Žemaitijos to metu žymiausius kunigaikščius. Tai - 1219
m. Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščių sutartis su Haličo -Voluinės kunigaikštyste,
kurioje rašoma (cituojamas pilnas sutarties tekstas): Dievo paliepimu atsiuntė
Lietuvos kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, Danilą ir Vasilką taikos pasiūlymą.
Lietuvos kunigaikščių vardai buvo šie: tai vyriausieji Živinbudas,
Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Vilikaila,
o žemaičių kunigaikštis Gedvilas, Vykintas, , o Ruškaičių
- Kintibudas, Vambutas,
Butautas ir jo sūnus Višlis, Kitenis,
Plikeinė; o tai Bulevičiai
- Vismantas, kurį nužudė Mindaugas ir paveržė jo žmoną, ir jo brolius išžudė:
Edivilą, Sprudeikį, o šie kunigaikščiai
iš Deltuvos - Juodikis, Pukeikis, Bikis,
Ligeikis. Šie visi sudarė taiką - su kunigaikščiu
Danila ir Vasilka, ir žemė buvo
rami. Gedvilas ir Vykintas, kaip matyti iš šios sutarties, tuo metu buvo
stipriausi Žemaičių kunigaikščiai. Jų valdos, kaip spėja istorikai, buvo vakarinėje
arba pietinėje Žemaitijos dalyje. Jau minėtoje Žemaitijos istorijoje rašoma,
kad kunigaikščiu (šiuo atveju Žemaitijos) galima vadinti tokį didžiūną, kuris
savo rankose konkrečioje teritorijoje buvo sukoncentravęs paveldimą valdžią
ir tą valdžią realizuodavo padedamas kariaunos. Eilinių bendruomenės narių
jie nevaldė. Istorikai didelio skirtumo tarp XIII a kunigaikščių ir didžiūnų
neįžvelgia. Yra spėjama, kad tuo metu kunigaikščių valdžia nebūdavo paveldima.
Būtent taip paaiškinama ir kodėl Žemaitijoje nesusiformavo kunigaikščių dinastijos.
1248 m. pabaigoje Vykintas su sūnėnais Tautvilu ir Eitvydu,
Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose. Yra duomenų,
kad žuvo 1251 metais Žemaitijoje, prie Tverų.