Mes prisimename

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, kurią kasmet minime prisimindami masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią. Nors tai – susikaupimo ir rimties reikalaujanti data, kartu neabejojame, kad tik atmindami savo praeitį esame stipresni šiandien. Juk ši diena – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena! Ši diena – simboliška proga išklausyti gido Kazio pasakojimų apie žiaurią, tikrais išgyvenimais paremtą Plauskinių kaimo tragediją, seniūno J. Jakšto tragišką likimą ir žydų žudynes.

,,Dažnai prieš akis matau pasmerktuosius – savo kaimynus ir pažįstamus, varomus šaudyti, girdžiu jų medinių klumpių kaukšėjimą... Lyg ir pats jaučiu savo sąžinės priekaištus, kad per tiek laiko negalėjau iškloti visos tiesos. Ar begalima įsivaizduoti didesnį siaubą, kai sužinau, jog tavo sūnus, brolis, tėvas, vyras, tik vakar dar tave kalbinęs, juokavęs, šiandien jau nebegyvas. Akmeninę širdį turėtum turėti, kad nepajaustum net visai tau svetimų žmonių širdies gėlą.“ (Ištrauka R. Mėčius ,,Plauskinių tragedija).

Būrelis tveriškių, prisimindami visus mus palietusią praeitį, aplankė Plauskinių, Tverų, Sungailų aukų atminimo vietas ir uždegė žvakutes.

Drauge kurkime tokią ateitį, kurią kasdien norėtume pasitikti viltingai.