Pagerbkime a.a. kun. Jono Paliūko atminimą

Šiemet sukanka 20 metų po A.A. Kun. Jono Paliūko mirties. Pagerbiant garbaus kunigo atminimą 2010-02-09 (antradienį) 15:00 val. Tverų bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios. Maloniai kviečiame dalyvauti.

„1990 m. vasario 7 dieną Žemaitijos žemelė priglaudė ją pamilusio ugningo aukštaičio kunigo Jono Paliūko palaikus. Vasario trečiosios rytą dar stojo prie altoriaus, bet vidudienį - širdies smūgis, ir vasario 4-ąją užmerkė akis.

Paįstrio parapija, Varakiškių kaimas. Paliukų šeimoje su dviem sesutėm ir trimis broliais auga gabus mokslui ir menui Jonas. Polinkis į plastinius menus, į skulptūrą. Panevėžio gimnazija. Kun. direktoriaus Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos narys. Ateitininkų rajono valdybos pirmininkas. Už drąsią ateitininkišką veiklą du klasės draugai Jonas Paliukas ir A. Lukoševičius 1932-aisiais pašalinami iš gimnazijos. Jie linkę į kunigystę – ten ir pasuka. Jonas stoja į Marijonų vienuoliją. Brandos atestatą gauna Kauno kunigų seminarijoje ir 1937 m. rudenį pradeda studijuoti dvimečiuose marijonų aukštuosiuose filosofijos kursuose. Po jų 1939 m. stoja į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą, jį baigia 1943 m. teologijos licenciato laipsniu. Įšventintas kunigu 1942 m. gegužės 24 d.,

Pastoracinis darbas: 1943-44 m. - Varėnos I parapijos vikaras, 1945-46 m. Ukmergės Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios rektoriaus pagalbininkas; 1946 m. rudenį - Marijampolėje moksleivių kapelionas, 1947—49 m. Žemaičių Kalvarijos vikaras, 1949-50 m. Janapolės klebonas.

Jau darbo Ukmergėje laikais tarybinis saugumas įsidėmėjo ugningojo kalbėtojo pamokslus vietoje, Kavarske ir kitur. "Rūstybės taurei" prisipildžius, 1950 m. balandžio 5 d. Janapolėje suimamas. Maskvos "osoboje soveščanije" "duoda" 10 metų laisvės atėmimo. Tiumenės ir Kemerovo sritys, Mordovija. Po 6 metų su viršum paleidžiamas (1989 m. gauna reabilitacijos dokumentą). Grįžęs į Tėvynę, prisistatė Telšių vyskupui Petrui Maželiui. Tas vardija kelias be kunigų likusias parapijėles, pamini ir Medingėnus, kur ypač sunkios sąlygos - atimta klebonija, suvargusi bažnytėlė - kas benorės važiuoti? Čia ir užvirė kun. Jono kraujas: "O žmonių ten yra?" - "Žinoma!" - "Tai skirkite, Ekscelencija, mane į Medingėnus!"

Pasilpus sveikatai, perkeliamas altaristu į Akmenę, darbuojasi su klebonu Antanu Vaičiumi, būsimuoju vyskupu. Paskui - Aleksandrijos (Truikinų) klebonas, Klykolių klebonas. Rengdamas velykinį Kristaus kapą, nukrinta iš aukštai, susimuša galvą - didelė hematoma ant smegenų. Kauno klinikose prof. Klumbys su padėjėjais išoperuoja, ir nuo šiol kun. Jonas vaikšto ir dirba, kaip pats sakydavo, "su praskelta galva". Klebonauti nebėra jėgų. 1978 m. pasiprašo altaristu pas studijų ir vienuolijos draugą kun. Konstantiną Velioniškį į Tverus. Pareigas dalijasi: administraciniai parapijos reikalai - klebonui, pamokslai ir vaikai - altaristui, klausykla ir ligoniai - abiem.

Kun. Jono sielovados darbas nuo pradžios iki pabaigos turėjo savitų bruožų. Pirmenybė silpniesiems: vaikams ir senukams. Giesmės, vaizdinės priemonės - su vaikais ir paaugliais. Vaizdingi, skvarbūs - žadinantys, uždegantys pamokslai, kuriems medžiagą semdavo daugiausia iš gyvenimo, nes buvo labai pastabus ir dideliems reiškiniams, ir smulkioms detalėms. Jaunystėje padaręs pasiryžimą niekuomet nesakyti pamokslo iš anksto nepasirašęs, šventai jį tesėjo iki paskutinių dienų. Dažnai juos po kurio laiko perkurdavo - šitaip sukrovė tikrą pamokslų rankraščių kalną, kokio, manau, niekas Lietuvoje nebuvo sukrovęs. Menininko "gyslelė" paragino kun. Joną fotografuoti ir filmuoti - žmones, įvykius, gamtos vaizdus. Vargingai mindamas apsunkusiomis kojomis galėdavo sniego keliu nubristi kelis kilometrus miško pasakos nupaveiksluoti...

Kun. Jonas tarnauja ir tarnaus dar ne vienai Lietuvos katalikų kartai savo didžiuoju "Liturginiu maldynu", savo redaguotais tradicinių mūsų krašto giedojimų tekstais: Švč. Mergelės Marijos valandų ir rožančiaus, Jėzaus Vardo rožančiaus, Graudžių verksmų, Kryžiaus kelio ir ypač žemaitiškųjų Kalnų. Jo sudarytas pirmasis "Liturginio maldyno" leidimas pasirodė 1968 m., antrąjį, 1984 metų, leidimą parengė kun. dekanas Petras Palšis, tardamasis su kun. Jonu ir laikydamasis jo principų, iš kurių bene svarbiausias buvo - išlaikyti, atnaujinti ir palaikyti religines lietuvių liaudies tradicijas.

Kun. Jonas Paliūkas užrašinėjo žemaičių giesmių melodijas (į juostas ir ranka), pats kūrė giesmių, ypač vaikams: "Ženk iš aukso taurės", "Pavasario žalio takais" ir kt. (žr. "Liturginio maldyno" II leid. rodyklę, p. 607-617). Yra parengęs giesmynėlį vaikų pamaldoms, iš kurio jau giedama keliose bažnyčiose.

Kun. Jonas buvo pamėgęs nedideles kaimo parapijėles, kur arčiau prie eilinių tikinčiųjų ir jų bėdų. Vis dėlto, anot Evangelijos žodžių, nebuvo įmanoma "užvožti ryku skaidraus žiburio". Jis buvo kviečiamas vadovauti dvasiniams susikaupimams - parapijiečių, kunigų, klierikų, vienuolių gyvenimo būdą pasirinkusių asmenų rekolekcijoms. Kalbėdavo su meile bei įsijautimu, vaizdžiu ir ekspresyviu stiliumi, ne sykį pažerdamas ir karčių pipirų. Bažnyčios nedraugams bei juodintojams mokėdavo duoti tiesų, pagrįstą ir taiklų atkirtį. Vieną kitą jo repliką (dažniausiai apkarpę, praleisdami argumentaciją) yra išspausdinę "Kalba Vilnius", "Jaunimo gretos" ir kai kurių rajonų laikraščiai. Surinkus būtų gerokas publicistikos pluoštas.

Asmeniškai susitinkant būdavo mielas, labai sąmojingas, žadinantis nesnausti. Kietas ir giedras.

Kun. Vaclovas Aliulis“

Ištrauka iš knygos „Katalikų kalendorius žinynas 1991“ „Katalikų pasaulio leidykla“ Vilnius, 1991 m., p.158-159