Parapijos istorija

Protestantizmui atsitraukus dar LDK metais, katalikybė į Tverus neskubėjo. Tik 1589 m. buvo pastatyta pirmoji katalikų šventovė. Greičiausiai tai buvo koplyčia, nes 1592 ir 1597 m. ji neturėjusi kunigo. Tų metų Žemaitijos bažnyčių sąrašuose pažymėta, kad tas pastatas (?) buvo tuščias ir apleistas. Matyt, dėl to kiti autoriai jos nelaiko pirmąja bažnyčia Tveruose, ir bažnyčios įkūrimą nukelia į vėlesnius laikus. Žodžiu, kada Tveruose atsirado pirmoji katalikų bažnyčia, tikslių žinių nėra.

 

Antroji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1614 - 1616 m. "... padirbino ją Elijošius Ilgauskis, Tverų seniūnas". Jis karaliaus Zigmanto Vazos įpareigotas greičiausiai senosios koplyčios vietoje pastatė naują, taip pat medinę, ir užrašė beneficiją, kurią karalius 1618 m. patvirtino. Kiek vėliau Tverų tėvūnas L. Palubinskas įsteigė altariją ir padovanojo klebonui kiek žemės bažnyčiai ir klebonijai išlaikyti. Tuo metu Tverų bažnyčiai atiteko ir garsusis Alko kaimas su Alkokalniu Rietavo seniūnijoje. Rašytiniai šaltiniai mini, kad tveriškiai pradžioje vengė lankyti katalikų bažnyčią. Matyt, šioje miškingoje vietovėje stiprios buvo gamtatikių tradicijos. Gal įtakos turėjo ir krikščioniškųjų religijų - protestantizmo ir katalikybės - kaita. Net XVII a. feodalų valdžia ir bažnyčia turėjo griebtis prievartos, varu versti atlikinėti religines apeigas. Tverų valsčiaus nuostatuose buvo nurodyta, kad kiekviename kaime būtų paskirti 2 dešimtininkai, vienas kiekvieną sekmadienį atvestų valstiečius į bažnyčią, o kitas - suburtų pasilikusius namuose į vieną vietą melstis.

Laikui bėgant, Tverų bažnyčios dvasininkų prievarta turėjo teigiamų rezultatų. Tverų bažnyčią, vieną iš geresniųjų apylinkėje, mini savo pranešime popiežiui Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1646 m.

1747 m. antroji Tverų bažnyčia sudegė. Ji buvo atstatyta tik po 67 metų. Tuo metu dvasininkija patyrė daug vargo. Norėdama išsilaikyti kabinosi į žemės ūkį, dirbo baudžiauninkai. 1775 m. duomenimis Tverų klebonijai priklausė net 43 dūmai. Gautos pajamos turėjo būti panaudotos būsimos trečiosios bažnyčios statybai.

 

Popiežius Pijus VI 1787-05-13 breve suteikė Tverų bažnyčiai visuotinius atlaidus Švč. M. Marijos Apsilankymo šventėje ir per visą oktavą.

 

Tverų miestelio gyvenime reikšminga 1804 metų data: Tveruose pradėjo veikti parapinė mokykla. Klebonija stengėsi įsigyti dar daugiau žemės ir joje dirbančių baudžiauninkų: 1806 metais jai atiteko Aleksandravo palivarkas, dabartinėje Šateikių seniūnijoje.

 

1814 m. kun. Steckis pastatė naują medinę trečiąją bažnyčią. Ją aprašo M. Valančius "Žemaičių vyskupystėje". "Kazimieras Pilsudskis užrašė boterius pinigus keturiems kunigams, kad Tverų bažnyčioj giedotų maldas pas Mariją, motiną Dievo, kurstu vadinamas. Klebonas 1747 metuose įsteigė naują Tveruose medžio bažnyčią, kurios didžiajame altoriuje yra stebuklinga maliavonė motinos švenčiausios." M. Valančius paminėjęs tą "maliavonę" išnašoje rašo: "Jonui Kazimierui Lenkų karaliui esant, totoriai, įsilaužę į Ukrainą, sugavo jauną jo mylistą Potockį ir nuvedė į Krymą. Lietuvos ir Lenkų karalystės visi kunigai, ant balso visų vyriausio vyskupo Motiejaus Lubenskio, 1650 metuose, supylę didžiulius pinigus, išpirko jį iš kalinio totorių. Apie tai skelbia senovės raštai. Totoriai turėję daugel brangių ir puikių daiktų, nuo lenkų išveržtų. Potockiui namon važiuojant, būk leidę pasiskirti sau vieną iš tų daiktų tinkamąjį. Tas išskyręs maliavonę motinos Dievo, ant mažos lentelės išrašytą, kurią visados su savim važiojos. Pakiau, pakeltas nuo karaliaus į Tverų Storastas, vieną sykį atvažiavęs į Tverus ir palikęs dvare mylimąją savo maliavonę motinos Dievo. Valdymieras dvaro Leonas Palubinskis atradęs pakabinęs troboj į gembę. Perleidus keletą nedėlių, nakvojęs prie Palubinskio būrys svečių. Iš tų naktį vienas pakirdęs išvydęs visą trobą apšviestą spinduliais, išeinančiais iš naujai pakabintosios maliavonės. O už vis žibėjęs veidas Marijos panos. Persigandęs tuojau visus sužadinęs. Visi svečiai ir namiškiai stebėjęsi tam stebuklui. Abrozdas švietęs per pusę adynos ir užgesęs. Ryto metą Palubinskis davęs žodį apie tą dalyką vyskupui Parčevskiui, katras atsiuntęs į Tverus dėl datyrimo teisybės keletą ištikimų kunigų su ponais. Tiems teisybės klausiant, visi, aną naktį dvare nakvoję, siekdami pasisakė matę savo akimis spindulius ir šviesybę. Todėl vyskupas, išpažinęs tikrą stebuklą, liepęs maliavonę pakabinti bažnyčios didžiajame altoriuje. Ką kunigai ir padarę".

 

Tverai patyrė 1831 metų sukilimo įvykius. Tverų klebonas Petras Narkevičius skelbė sukilėlių potvarkius, ragino ginkluotis ir kovoti prieš carizmą. Buvo suimtas, tačiau jam pavyko pabėgti.

 

1841 m. Tverų parapijoje buvo 5 kunigai. Klebonu tada buvo kun. Ben. Smigelskis. Parapijai priklausė 2797 katalikai. "Klebonije didej gera, parakwije dosni", pastebi vysk. M. Valančius.

 

Tverų klebonai pagal seną karaliaus dokumentą gaudavo nemokamai kuro 4 aktainius (sieksnius) malkų pasikirstinai. Ši norma būdavo kasmet carinės rusų administracijos nemokamai atleidžiama. Ją atleidinėjo ir vokiečių okupacinė valdžia 1915-1918 m. Tačiau nepriklausomos Lietuvos miškų departamentas šios klebono teisės nepripažino.

 

Tverų klebonas kun. Juozapas Sonulevičius priėmė sukilėlių vadą Grosą; pro Tverus pražygiavo Jablonovskio sukilėlių dalinys. Po sukilimoTveruose ir apylinkėse siautėjo kazokai. Nukentėjo ir Tverų gyventojai. Klebonas buvo suimtas ir Kauno kalėjime kalintas. Sumokėjęs piniginę baudą 1866 m. sugrįžo be sveikatos ir netrukus mirė.

 

XIX a. pabaigoje senoji medinė bažnyčia buvo labai prastos būklės, todėl buvo siekiama gauti leidimą statyti mūrinę bažnyčią, tačiau Telšių vyskupijos kanceliarija leido statyti naują senosios vietoje, bet tik medinę. 1897 m. klebonas Juozapas Niūniava (Nonevičius) su parapijiečiais pastatė dabartinę, jau ketvirtąją medinę bažnyčią. Ji yra stačiakampė su abside, dvibokštė.

 

Bažnyčios viduje yra puošnūs altoriai. Jos interjerą puošia daug vietinės reikšmės dailės paminklų "šv. Pranciškaus", "šv. Juozapo", "Marijos su kūdikėliu", "Marijos Rožančiavos", "šv. Motiejaus" paveikslai, "šv. Simono", "šv. Antano" ir paveikslo "Marija ir Elžbieta" metaliniai aptaisai. Pastarieji du paveikslai tapyti XIX a., visi kiti - XVIII a. Be to, altorėlis su 6 bareljefais ir 5 skulptūromis taip pat yra analogiškos vertės dailės paminklas. XX a. žymesnių bažnyčios architektūros ir tapybos pakeitimų nedaryta.

 

1897 m. Žemaičių vyskupas pagalbininkas Kasparas Cirtautas bažnyčią 1899 m. konsekravo Švč. M. Marijos Aplankymo titulu.

 

Apie 1926 metus Tverų klebonu buvo Juozas Budrikas, pas kurį vasaroti atvykdavo Maironis.

 

Tverų parapija priklausė Varnių dekanatui ir 1938 m. apjungė 4798 katalikus.

 

Per II pasaulinį karą rusai buvo įsistiprinę ant kalnelio, o vokiečiai apšaudė. Sudegė bažnyčios dokumentai, buvę klebonijoje. Bažnyčia išliko. Tuomet supleškėjo beveik visas miestelis.

 

Nuo 1961 iki 1971 m. Tveru bažnyčios klebonu buvęs Juozas Dambrauskas bažnyčioje įvedė elektrą.

 

Nuo 1999 m iki 2002 liepos mėnesio Tverų bažnyčios klebonu dirbusio Egidijaus Zulco rūpesčiu buvo pradėti aktyvūs bažnyčios remonto darbai. Tvarkant bažnyčios pagalbines patalpas buvo surasta daug vertingų daiktų, kurie dabar saugomi bažnyčios muziejuje.

 

Varpinė pastatyta 1907 m. Ji mūrinė, dviaukštė. Joje kabėjęs didžiulis varpas buvo įkeltas 1908 m. Apie tą įvykį B. Kvikliui pasakojo įvykio liudininkas Aleksandras Tenisonas, vėliau tapęs miškininku ir dirbęs Stalgo girininkijoje. "Tai buvo didelis įvykis visoje Tverų apylinkėje, - rašo B. Kviklys, - Net rusų pradžios mokyklos mokytojas Sokol jau 11 valandą baigė pamokas ir išleido mokinius, sakydamas: "Eikite pasižiūrėkite to didžiulio varpo įkėlimo ceremoniją. Kai pasensite, bus malonu tą įvykį prisiminti ir papasakoti savo anūkams". Deja, jų anūkams girdėti tą varpą gaudžiant neteko: per I pasaulinį karą vokiečiai jį nukabino ir išsivežė šoviniams gaminti. Iki mūsų laikų išliko tik žmonių pasakojimai apie tą varpą. Č. Kudaba lankęsis Tveruose, vėliau knygoje "Kalvotoji Žemaitija" rašė: "Žmonės pasakoja, kad Tverai turėjo labai garsius varpus. Girdėdavę juos Rietave, Varniuose, Laukuvoje, o jau Tveruose, jiems skambant, žmonės nesusikalbėdavę".

2001 metais, vykdant kapinių išplėtimo darbus, reikėjo nukelti vieną sodybą. Jos buvimo vietoje buvo rastas varpo fragmentas, kurį dabar galima pamatyti bažnyčios muziejuje.

 

Šventorius aptvertas mūro tvora, kurioje įrengta 14 kryžiaus kelio stočių. Išmūryti įspūdingi vartai, kuriuos yra atvaizdavęs architektas V. Čekanauskas. Tai vieninteliai Lietuvoje žemaitiškojo baroko stiliaus vartai. Šie vartai sovietmečiu buvo nutinkuoti ir prarado savo autentiškumą. 2004 metais buvo restauruojami šventoriaus vartai. Nuėmus buvusį baltą tinką, vartų nišoje rasti akmeniniai dubenėliai švestam vandeniui. Yra išlikusio visos metalinės vartų konstrukcijos, kurių dalyse yra gerai matomi autentiški įrašai ir vartų fundatorių pavardės bei datos. 2004 metų liepos 3 dieną atnaujinti bažnyčios šventoriaus vartai pašventinti ir iškilmingai atidaryti. 2006 - 2007 m. buvo vykdomi bažnyčios prieigų ir šventoriaus tvoros rekonstrukcijos darbai. Iš pagrindų atnaujinta šventoriaus mūro tvora, restauruotos raudonų plytų stacijų koplytėlės, sutvarkyti takai. Tverų parapijos klebonas Edgaras Petkevičius tveriškių sueigos metu 2007-07-07 pašventino atnaujintas koplytėles.

Šventoriuje yra dvi labai vertingos medinės koplytėlės, paskelbtos valstybinės reikšmės dailės paminklais. Viena jų papuošta ornamentuotu kryželiu, su Marijos Maloningosios, Marijos ir angeliukų skulptūromis. Ji pastatyta 1861 m., restauruota 1969 m. Kita koplytėlė dviaukštė, papuošta penkiais ornamentuotais kryželiais. Joje yra Marijos skulptūra. Ši koplytėlė statyta XIX a. pabaigoje, o restauruota 1969 m.

 

Šventoriuje palaidotas 1950-1956 m. buvęs Sibiro tremtinys, klebonas Jonas Paliukas (1913-1990).

 

Kapinėse yra Marijos medinė koplyčia - oratorija, pastatyta kunigo Steckio 1814 m. Yra koplytstulpis, papuoštas ornamentuotu kryželiu, su šv. Lauryno ir šv. Barboros skulptūromis. Jis pastatytas XIX a. pabaigoje; paskelbtas dailės paminklu.

 

Didžioji šiame puslapyje sudėtos medžiagos paimta iš S. Stropaus knygos "Rietavo kraštas 1253 - 2003".

 

Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas Tverų bažnyčioje

 

Paveikslas yra medinės bažnyčios didžiajame altoriuje. Įrengtas didesniame, apie 1,2x2 m, paveiksle. Viršuje rėmai susiaurėję. Stebuklingo paveikslo matmenys yra 19x14 cm, o su rėmu 25x19,5 cm. Jis uždaromas ir atidaromas 2 sidabrinėmis durelėmis. Pieštas ant medžio, tempera. "Išoriniame" paveiksle yra du angelai, tiesiantys rankas link stebuklingojo ar laikantys jį. Kiti du angelai priklaupę adoruoja. Virš jų balandėlis — šv. Dvasios simbolis. Vienos angelų figūrų vietos su sidabriniu aptaisu, kitos — be. Virš stebuklingo paveikslo karūna. Paveikslas panašus į Marijos, Neperstojančios Pagalbos Motinos atvaizdą. Marija ir Jėzus matomi visiškai. Fonas padengtas sidabriniu aptaisu.

B. Kviklys yra paskelbęs įdomią istoriją apie Tverų bažnyčioje buvusį šv. Marijos paveikslą. Toji istorija ir kartu padavimas rodo, kaip XVII a. katalikybė dar netoli buvo nužygiavusi nuo gamtatikystės. Joje akivaizdus tų abiejų religijų tradicijų pasaulėjautų bei pasaulėžiūrų susiliejimas.

 

Iš minėto vyskupo pranešimo popiežiui matyti, kad tada bažnyčioje buvęs Svč. M. Marijos paveikslas, prie kurio tikintieji galėję išmelsti įvairių malonių. Praslinkus 100 metų, panašus pranešimas buvo pasiųstas ir vyskupo Antano Tiškevičiaus. Apie to paveikslo kilmę nedaug kas žinoma. Pasakojama, kad jis priklausęs bažnyčios steigėjui Ilgovskiui, kuris su paveikslu nesiskirdavęs, net karo metu į mūšio lauką pasiimdavęs. Kartą jis patekęs į totorių nelaisvę. Būdamas kalėjime, dažnai prieš šį paveikslą melsdavęsis ir kartą matęs iškylančią šviesą. Tad pasižadėjęs pastatyti Marijos garbei bažnyčią (jeigu laimingai sugrįžtų namo). Netrukus Ilgovskis buvęs išpirktas, sugrįžęs į Tverus ir pažadą įvykdęs. Naujoje bažnyčioje šis paveikslas ir buvęs. Vyskupas M. Valančius mini, kad šį paveikslą atgabenęs iš totorių nelaisvės grįždamas Tverų seniūnas Potockis apie 1650 m. Jis buvęs paliktas Tverų dvare, kur pradėjęs stebuklinga šviesa šviesti. Vyskupas ištyręs, liepęs paveikslą bažnyčioje pakabinti. Ši legenda sunkiai patikima, nes painiojamos datos. Greičiausiai jį dovanojęs bažnyčios įkūrėjas. Kai 1747 m. bažnyčia sudegė, paveikslas rastas šventoriuje. 1787 m. popiežius Pijus VI suteikė Tverų bažnyčiai visuotinus atlaidus. Nuo to laiko į Tverus rinkdavosi maldininkai. Daugelis jų, laikydami rankoje žvakę, keliaklupsčiais apeidavo altorių, kuriame buvo paveikslas.

 

Tverų bažnyčia nuo senovės buvo garsi Marijos šventovė. Vyskupo Antano Tiškevičiaus laikais (1740 — 1762) Jonas Kazimieras Pilsudskis už gautas per visą gyvenimą prie šio paveikslo malones užrašė didelius pinigus kunigams, kad jie Tverų bažnyčioje kasdien Marijos garbei kalbėtų Mažąsias valandas. Tuo būdu Tverų bažnyčia tapo prepozitūrine arba kolegijata. Ją, kaip garsesnę tarp kitų, į kurią iš visų kraštų renkasi žmonės pagarbinti Marijos, savo pranešime šv. Sostui mini vysk. J.Tiškevičius 1646 m. Šioje bažnyčioje esąs garsus Marijos paveikslas, kur, žmonės įsitikinę, per Marijos užtarimą išmeldžiama daugybė malonių ir stebuklų. Po 100 metų vysk. Antanas Tiškevičius pranešime šv. Sostui irgi tvirtina, kad Tveruose esąs stebuklingas Marijos paveikslas. Jos šventės žmonių labai gausiai lankomos. Mažosios valandos steigėjo valia kalbamos kasdien.

 

Paveikslas tuoj po 1618 m. pradėjo garsėti stebuklais ir malonėmis, kurie pradžioje buvo užrašinėjami ant atskirų lapų. Bet vysk. Juozapo Karpio (1736 — 1739) kanoniškos vizitacijos dekrete iš 1739 m. įrašyta tokia pastaba: "Patirtos malonės ir stebuklai, gauti per Dievo Gimdytojos užtarimą, turi būti surašomi į vieną knygą". Vėliau tarp bažnyčios dokumentų jau nebuvo nei tų paskirų lapų, nei atskiros knygos. Matyt, visa tai sunaikino gaisras. Betgi žmonėse nuo seno gyvas įsitikinimas, kad prie šio paveikslo Marija dosni savo malonėmis tiems, kurie nuoširdžiai jos pagalbos šaukiasi. Po 1747 m. gaisro paveikslas buvo rastas prie šventoriaus tvoros. Vienas kampas buvo truputį apdegęs. Tą faktą, kad paveikslas liko nesudegęs, visi irgi laikė stebuklu.

 

Panašiai atsitiko ir vėliau. Kartą šalia kilęs gaisras grėsė pačiai bažnyčiai. Iš jos jau buvo išneštas Švč. Sakramentas ir visa kita, ką tik buvo galima išnešti. Tik paveikslo vikaras neleido gelbėti, o pats atsiklaupęs prieš jį karštai meldėsi, prašydamas Marijos išgelbėti bažnyčią nuo ugnies. Gaisras buvo užgesintas ir bažnyčia liko nepaliesta.

Vysk. M. Valančius yra užrašęs tokį žmonių pasakojimą:

 

"Jonui Kazimierui esant lenkų karaliumi, totoriai įsilaužė į Ukrainą, sugavo jauną jo mylistą Potockį ir nuvedė į Krymą. Lietuvos ir Lenkijos karalystės visi kunigai, ant balso visų vyriausio vysk. Motiejaus Lubienskio, 1650 m. supylė didžiulius pinigus, išpirko jį iš kalinio totorių. Apie tai skelbia senovės raštai. Totoriai turėjo daugel brangių ir puikių daiktų, nuo lenkų išveržtų. Potockiui namon važiuojant, būk leidę pasiskirti sau vieną iš tų daiktų tinkamąjį. Tas išskyręs maliavonę Motinos Dievo, ant mažos lentelės išrašytą, kurią visados su savim vežiojos. Paskiau, pakeltas nuo karaliaus į Tverų storastas, vieną sykį atvažiavęs į Tverus ir palikęs dvare mylimąją savo maliavonę Motinos Dievo. Valdymieras dvaro Leonas Palubinskis, atradęs pakabinęs troboj į gembę. Perleidus keletą nedėlių, nakvojęs prie Palubinskio būrys svečių. Iš tų naktį vienas pakirdęs, išvydęs visą trobą apšviestą spinduliais, išeinančiais iš naujai pakabintosios maliavonės. O užvis žibėjęs veidas Marijos panos. Persigandęs tuojau visus sužadinęs. Visi svečiai ir namiškiai stebėjęsi tam stebuklui. Abrozdas švietęs per pusę adynos ir užgesęs. Ryto metą Palubinskis davęs žodį apie tą dalyką vysk. Parčevskiui, katras atsiuntęs į Tverus dėl datyrimo teisybės keletą ištikimų kunigų su ponais. Tiems teisybės klausiant, visi, aną naktį dvare nakvoję, siekdami pasisakė matę savo akimis spindulius ir šviesybę. Todėl vyskupas, išpažinęs tikrą stebuklą, liepęs maliavonę pakabinti bažnyčios didžiajame altoriuje. Ką kunigai ir padarę.”

 

Tačiau tokia stebuklingo Tverų paveikslo tradicija, rašo kun. J. Vaišnora, yra mažiau patikima — ją Valančius ėmęs iš žmonių pasakojimų. Pagal jį, paveikslas galėjęs atsirasti tik po 1650 m., t.y. po Potockio išpirkimo iš totorių nelaisvės. O tuo tarpu vysk. J. Tiškevičius jau 1646 m. rašo popiežiui, kad Tveruose yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Taigi tikresnė tradicija, kad jis dovanotas Tverų bažnyčiai Ilgauskio apie 1618 m.

 

Tekstas paimtas iš:

PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS

Lietuva Marijos žemė

Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999 m.